Sveika mityba

Sveika mityba. Principai ir pagrindinės taisyklės.




Pirmasis principas – nuosaikumas

Tai pagrindinis sveikos mitybos principas. Svarbu žinoti, kad net ir būtina maisto medžiaga, jeigu jos vartojama per daug, gali turėti neigiamą poveikį sveikatai.

Antrasis principas – įvairumas

Su maistu būtina gauti apie 40 maisto medžiagų. Nė vienas maisto produktas neturi absoliučiai visų maisto medžiagų. Jos gaunamos valgant įvairų maistą. Vartojant ir augalinius, ir gyvūninius maisto produktus bus patenkinami organizmo poreikiai šioms medžiagoms.

Trečiasis principas – balansuotumas

Mitybos subalansavimas – tai tinkamas baltymų, riebalų, angliavandenių, vitaminų, mineralinių medžiagų santykis bei optimalus energijos kiekis maisto produktuose. Maisto medžiagų poreikis priklauso nuo žmogaus amžiaus, lyties, atliekamo darbo sunkumo.

Sveika mityba. Taisyklės

1. Valgyti kiek galima įvairesnį maistą

Valgant kuo įvairesnį maistą bus mažesnė tikimybė, kad kai kurių medžiagų trūks organizmui ir dėl to atsiras sveikatos sutrikimų. Kasdien valgant maisto produktus iš įvairių maisto produktų grupių galima užtikrinti įvairovę.

2. Būtina išlaikyti normalų kūno svorį

Kai kūno svoris viršija normalų, iškyla aterosklerozės pavojus. Padidėja cholesterolio kiekis kraujyje, o tai ankstyvos aterosklerozės, priešlaikinio infarkto ar insulto rizikos veiksnys. Padidėja rizika susirgti cukriniu diabetu, osteoartritais, tulžies pūslės akmenlige, moterims – dažnesnė nėštumo patologija ir dažnesnės komplikacijos gimdymo metu. Moterų, turinčių per didelį svorį, naujagimiai būna didesnio svorio, tačiau mažiau atsparūs įvairioms ligoms.

Būtina išlaikyti normalų kūno svorį. Tai svarbu tiek moterims, tiek vyrams, tačiau ko gero moterims ši sveikos mitybos taisyklė ypač aktuali. Moterų organizme medžiagų apykaita 5-10 proc. yra lėtesnė, negu to paties amžiaus vyrų. Taigi, koks kūno svoris normalus? Per ilgus amžius keitėsi pažiūra į kūno svorį, ypač į moters kūno svorį. Senovėje gražia moterimi laikė tą, kuri svėre apie 64 kg. Viduramžiais žmonės gėrėjosi lieknomis gotiškomis linijomis, todėl moteris turėjo sverti ne daugiau kaip 45 kg. XVI a. žavėtasi apkūnesnėmis, sveriančiomis iki 58 kg. XVII a. gražuolė svėrė 72 kg. XVIII a. idealus svoris – 60 kg. XX a. tiek apie moters figūrą ir jos normalų kūno svorį, tiek apie vyro normalų kūno svorį, o taip pat apie mitybos įtaką svoriui prabyla mokslininkai.

Šiandien kūno svoriui įvertinti naudojamas kūno masės indeksas (KMI) – kūno masė (svoris) dalinama iš ūgio kvadrato:

KMI =  svoris (kg)    ūgis (m)2

· jeigu KMI < 18,5 – žmogaus kūno svoris nepakankamas, yra rizika susirgti tam tikromis ligomis dėl maisto trūkumo;

· jeigu KMI = 18,5-24,99 – kūno svoris normalus, rizika susirgti minimali;

· jeigu KMI = 25-29,99 – yra nežymus antsvoris, rizika susirgti dar nedidelė, bet jau būtina susirūpinti savo svoriu ir mityba;

· jeigu KMI ³ 30, žmogus nutukęs, dėl netinkamos mitybos yra didelė rizika susirgti medžiagų apykaitos, širdies ir kraujagyslių, virškinimo bei kitomis ligomis.

Būtų nuostabu, jei visą gyvenimą išliktų ideali kūno masė – KMI = 22.

Dažnai mes nežinome savo kūno masės ir, nors ir esame nutukę, galvojame esą normalaus svorio. Nutukimas – per didelis riebalų susikaupimas riebalinėse ląstelėse ar (ir) riebalinių ląstelių skaičiaus padidėjimas žmogaus organizme, kuris yra žalingas sveikatai. Nutunkama, kai valgoma per daug, o dirbama, judama, sportuojama per mažai.

Yra skiriami 3 nutukimo laipsniai:

· pirmo laipsnio (I°) nutukimas (antsvoris) yra nedidelis, KMI = 25 – 29,9;

· antro laipsnio (II°) nutukimas – vidutinis, KMI = 30 – 39,9;

· trečio laipsnio (III°) nutukimas – sunkus nutukimas, KMI ³ 40.

3. Pasirinkti maistą, turintį mažai riebalų, ypač sočiųjų, ir cholesterolio

Didelė cholesterolio koncentracija kraujo plazmoje yra vienas iš svarbiausių ankstyvos aterosklerozės rizikos veiksnių. Cholesterolio kiekį kraujyje didina per didelis maisto kaloringumas, per gausus sočiųjų riebalų rūgščių vartojimas. Daug sočiųjų riebalų rūgščių yra riebioje mėsoje, kiaušiniuose, nenugriebtame piene, grietinėlėje, grietinėje, riebiame sūryje, svieste. Riebalai yra sveikos mitybos piramidės viršūnėje, taigi šiuos maisto produktus reikėtų vartoti saikingai.

Norint kad cholesterolio koncentracija kraujo plazmoje būtų normali, rekomenduojama atkreipti dėmesį į šiuos patarimus:

· suvartojamo maisto kaloringumas neturi viršyti organizmo poreikio;

· kuo mažiau vartoti riebalų;

· maiste turi būti didelis kiekis polinesočiųjų riebalų rūgščių;

valgyti daug maisto produktų, kurių sudėtyje didelis maistinių skaidulų (ląstelienos) kiekis. Maistinių skaidulų žmogaus paros norma yra 20-30 g.

· per parą su maistu gaunamo cholesterolio kiekis neturi viršyti 300 mg;

Cholesterolis kraujyje būna lipoproteinų pavidalu. Yra DTL – didelio tankio lipoproteinai ir MTL – mažo tankio lipoproteinai. Jeigu MTL lygis aukštas, didėja rizika, jog cholesterolis atsidės ant kraujagyslių sienelių. MTL dar vadinamas “blogu cholesteroliu”. DTL dar vadinami “geru cholesteroliu”, nes didelio tankio lipoproteinai nuneša cholesterolį atgal į kepenis. Šis cholesterolis toliau šalinamas iš organizmo.

Svarbus faktorius, turintis įtakos cholesterolio lygiui – tai rūkymas. Rūkant mažėja DTL koncentracija žmogaus kraujyje, o tuo pačiu didėja “blogojo cholesterolio” (MTL) koncentracija, taigi kartu didėja ir rizika susirgti širdies kraujagyslių ligomis. Literatūroje sutinkama nuomonė, kad nedidelis alkoholio kiekis gali padidinti “gerojo cholesterolio” lygį ir tokiu būdu sumažinti širdies-kraujagyslių ligų riziką. Tačiau ši nuomonė daug kam atrodo labai ginčytina.

Kai cholesterolio koncentracija kraujyje viršija 200 mg/dl (5,17 mmol/l), jau reikėtų susirūpinti mitybos įpročių pakeitimu.

4. Valgyti kuo daugiau įvairių daržovių, vaisių, uogų ir grūdų produktų

Apie 55-60 % energijos į žmogaus organizmą turi patekti angliavandenių, ypač polisacharidų, pavidalu. Šių angliavandenių gausu daržovėse, bulvėse, grūdų produktuose, duonoje, ankštiniuose.

Sveikos mitybos pagrindą sudaro grūdų produktai, duona ir batono kepiniai. Šių produktų vartojimas praktiškai neribojamas. Daržovės, vaisiai, grūdų produktai, ankštiniai yra maistinių skaidulų šaltinis. Maistinių skaidulų paros norma 20-30 g. Jų minimumas ne mažesnis kaip 12 g, maksimumu laikoma 32 g per parą. Tiksliau maistinių skaidulų norma nustatoma pagal eikvojamos energijos kiekį – kiekvienam 1000 kcal su maistu reikia gauti 10 g įvairių maistinių skaidulų.

5. Vartoti kuo mažiau (kiek tik įmanoma) cukraus ir saldumynų

Per gausus saldumynų vartojimas skatina antsvorio atsiradimą. Saldumynus, cukrų ir cukraus gaminius, saldintus gėrimus rekomenduojama vartoti retai. Cukraus įtakoje mažėja “gerojo” cholesterolio kiekis, cukraus perteklius mažina vitaminų kiekį organizme. Saldumynus mėgstantiems žmonėms dažnai trūksta vitamino B6. Jei suvalgius 25 g cukraus jo tiekiama energija neišeikvojama, šis cukrus virsta 10 g riebalų (trigliceridų), kurie yra viena iš ankstyvos aterosklerozės vystymosi priežasčių.

6. Vartoti kuo mažiau valgomosios druskos

Per gausus valgomosios druskos vartojimas yra padidėjusio kraujospūdžio vienas iš esminių rizikos veiksnių. Valgomosios druskos rekomenduojama suvartoti ne daugiau kaip 5 g per dieną.

7. Riboti alkoholio vartojimą

Nuolatinis ir gausus alkoholio vartojimas kenkia smegenims, kepenims ir kitiems gyvybiškai svarbiems organams. Alkoholis didina arterinį kraujospūdį, jo skilimo produktai toksiškai veikia širdies raumenį, gali sutrikti širdies ritmas. Sistemingai vartojant alkoholinius gėrimus susergama kasos ūmiu bei lėtiniu uždegimu. Moterys, nėštumo metu vartojančios alkoholinius gėrimus gimdo naujagimius su įvairiais apsigimimais.

MITYBOS REŽIMAS

Mitybos režimas – tai valgymų skaičius per parą ir maisto kiekybinis paskirstymas atskirais valgymais. Mitybos režimą reguliuoja alkis. Alkio jausmas išnyksta po 10-15 minučių nuo valgymo pradžios, kai pirmoji maisto porcija suvirškinama ir įsisavinama. Apetitą slopina dažnas valgymas nedidelėmis porcijomis.

Racionaliausias toks režimas, kai per pusryčius ir pietus žmogaus gauna daugiau nei du trečdalius paros raciono kalorijų, o vakarienei mažiau nei trečdalį. Maitinimosi laikas gali būti įvairus, tačiau rekomenduojama, kad tarp pusryčių, pietų ir vakarienės praeitų 5-6 valandos. Vakarieniauti reikia maždaug prieš dvi valandas iki nakties miego.

Nereguliarus valgymas kartą ar du kartus per parą kenkia sveikatai. Tyrimais nustatyta, kad valgantys vieną ar du kartus per dieną dažniau serga skrandžio ligomis, virškinimo sutrikimais, negu valgantys reguliariai tris arba keturis kartus per dieną. Rekomenduojama valgyti tris ar keturis kartus per dieną: pusryčiai, priešpiečiai (ar pavakariai), pietūs, vakarienė. Kiekvieno valgymo metu išsiskiria seilės, skrandžio sultys, tulžies, kasos sultys. Virškinime labai svarbios sąlyginės-refleksinės reakcijos, seilių išsiskyrimas, įprotis valgyti tuo pačiu laiku.

Pateikiame rekomenduojamą energinės vertės dalį atskiriems valgymams.

Valgant 4 kartus:

Pusryčiai                                 – 25% energinės vertės;

Pietūs                                       – 35% energinės vertės;

Pavakariai (priešpiečiai) – 15% energinės vertės;

Vakarienė                                 – 25% energinės vertės.

Valgant 3 kartus:

Pusryčiai                                  – 30% energinės vertės;

Pietūs                                       – 40-45% energinės vertės;

Vakarienė                               – 25-30% energinės vertės.

Nereguliarus valgymas kartą ar du kartus per parą kenkia sveikatai. Taip valgantys dažniau serga skrandžio ligomis, virškinimo sutrikimais, negu valgantys reguliariai tris arba keturis kartus per dieną.

Pagrindinės maistinės medžiagos

Maistinės medžiagos ir jų reikšmė

Su maistu žmogus turi gauti maistines medžiagas – baltymus, riebalus, angliavandenius, o taip pat biologiškai aktyvias medžiagas – vitaminus ir mineralines medžiagas. Pagrindinė maistinė medžiaga – baltymai – tai “statybinė” arba “atstatomoji“ medžiaga, būtina organizmo ląstelių statybai. Oksiduodamiesi baltymai (1 gramas) organizme atpalaiduoja apie 4 kcal energijos. Kitos pagrindinės maistinėsmedžiagos – riebalai ir angliavandeniai – tai energiją tiekiančios medžiagos. Oksiduodamiesi riebalai (1 gramas) atpalaiduoja apie 9 kcal, angliavandeniai (1 gramas)- apie 4 kcal energijos. Biologiškai aktyvios medžiagos – vitaminai – dalyvauja organizmo cheminėse reakcijose įeidami į fermentų sudėtį. Mineralinės medžiagos atlieka specifines funkcijas, kai kurios statybinę organizmo funkciją. Sveikos mitybos principai ir taisyklės nurodo, kad su maistu būtina gauti visų šių medžiagų reikalingus kiekius, priklausomai nuo amžiaus, lyties, fizinio aktyvumo.

Sveikų išnešiotų kūdikių maistinių medžiagų ir energijos poreikis priklauso nuo kūdikio maitinimo būdo ir amžiaus. Kūdikiui iki 4-6 mėn. idealus maistas, tenkinantis energijos ir beveik visų maistinių medžiagų poreikį yra jo motinos pienas.

Sveikiems vaikams rekomenduotini maistinių medžiagų ir energijos kiekiai per parą priklauso nuo amžiaus, o vyresniems kaip 11 metų – ir nuo lyties. Ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų baltymų poreikis mažėja priklausomai nuo amžiaus. Rekomenduojama baltymų: 1-3 m. amžiaus vaikams 1,2-1,0 g/kg per parą; 4-6 m. – 0,9-1,0 g/kg per parą; 7-18 m. – 0,8-0,9 g/kg per parą. Gyvūninių baltymų pasisavinama apie 95 proc., augalinių – 60-80 proc. Gyvūninių baltymų aminorūgštys geriau patenkina žmogaus organizmo poreikius.

Nuo 11 metų berniukų energijos poreikiai didesni negu mergaičių. Sportuojantiems vaikams, nepriklausomai nuo lyties, reikia daugiau energinių medžiagų ir vandens. 55-75 proc. rekomenduojamo energijos kiekio per parą turi būti gaunama iš angliavandenių, 10-15 proc. iš baltymų. Paauglystėje energijos kiekis, gaunamas iš riebalų, turi sudaryti ne daugiau kaip 30 proc. viso paros energijos rekomenduojamo kiekio.

Suaugusiųjų energijos sueikvojimas, taip pat ir maistinių medžiagų poreikiai priklauso nuo jų fizinio aktyvumo. Pagrindinė energijos apykaita, t.y. energija, kurios dėka palaikomos gyvybinės organizmo funkcijos, dažniausiai būna pastovi, todėl padauginus ją iš fizinio aktyvumo koeficiento, galima nustatyti energijos sueikvojimą per parą. Pagal atliekamo fizinio darbo sunkumą, t.y. pagal fizinį aktyvumą, išskiriamos 4 pagrindinės fizinio aktyvumo grupės.

Suaugusių žmonių fizinio aktyvumo koeficientai

Fizinio aktyvumo grupė Atliekamas fizinis darbas Fizinio aktyvumo koeficientas (K)
1 Labai lengvas darbas ir lengvas darbas 1,5
2 Vidutinio sunkumo darbas 1,7
3 Sunkus darbas 2,0
4 Labai sunkus darbas (vyrams) Daugiau kaip 2,0 (vidutiniškai 2,2)

Paros energijos poreikis (PEP) apskaičiuojamas: PEP = PEA ´ K

PEA – pagrindinė energijos apykaita; K – fizinio aktyvumo koeficientas.

PEA apskaičiuojama pagal lygtį:

Moterims: PEA = 655 + (9,6 ´ W) + (1,8 ´ H) – (4,7 ´ A)

Vyrams: PEA = 65,4 + (13,7 ´ W) + (5,0 ´ H) – (6,8 ´ A)

W – kūno masė, kg; H – ūgis, cm; A – amžius, metais.

Pagrindinės maisto sudėtinės dalys, tiekiančios energiją – tai baltymai, riebalai ir angliavandeniai. Daugiausiai energijos tiekia riebalai. Iš 1 gramo riebalų mūsų organizmas gauna 9 kcal, iš vieno gramo baltymų – 4 kcal, iš 1 gramo angliavandenių – taip pat 4 kcal.

Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja, kad suaugusiųjų (nuo 19 metų amžiaus) energija, gaunama iš riebalų, mažiausiai turi sudaryti 15 proc. paros maistinio davinio energinės vertės. Reprodukcinio amžiaus moterų energija, gaunama iš riebalų, turėtų sudaryti mažiausiai 20 proc. paros maistinio davinio energinės vertės. Riebalų suvartojimo maksimumas gali būti iki 30 proc. eikvojamos energijos. Sunkiai fiziškai dirbantiems asmenims darbo dienomis leidžiama suvartoti 35 proc.

Suaugusiems žmonėms rekomenduojama baltymų suvartojimo norma yra 0,75 g vienam kilogramui kūno masės per parą, nepriklausomai nuo amžiaus. PSO rekomenduoja, kad baltymai turėtų sudaryti 10-15 proc., angliavandeniai (paprasti ir sudėtiniai) 55-62 proc., riebalai – 28-32 proc paros maisto davinio energinės vertės.

Žmogaus gyvybinei veiklai palaikyti reikalinga energija. Vienintelis energijos šaltinis, kuriuo mes galime naudotis – tai maistas. Su maistu į mūsų organizmą patenka labai sudėtingi cheminiai junginiai. Virškinimo metu maistas pakinta ne tik fiziškai, bet ir chemiškai, visos medžiagos skyla į vis paprastesnius junginius. Organizme vyksta medžiagų apykaita – t.y. procesai, kai atsiranda organizmui būtina energija ir pasikeičia jos forma, kitaip tariant, kai vyksta asimiliacija (anabolizmas) ir disimiliacija (katabolizmas). Asimiliacijos metu organizme susidaro nauji junginiai, atstatomos ir kuriamos naujos ląstelės, o disimiliacijos metu anksčiau susidarę junginiai suyra. Kai žmogus auga, asimiliacijos procesai intensyvesni, nei disimiliacijos. Sveiko suaugusio žmogaus organizme nusistovi šių procesų pusiausvyra. Senstant vyrauja disimiliacija. Vykstant medžiagų apykaitai, dalis cheminės energijos, gaunamos su maistu, mūsų organizme virsta šilumine ir mechanine energija, dalis skiriama gyvybiniams procesams palaikyti, dalis sukaupiama atsargai. Energijos perteklius virsta riebalais, ir tuomet žmogus tunka.

Su maistu gaunama ir įsisavinama energija apskaičiuojama šilumos mato vienetais – kalorijomis. Viena kalorija – tai šilumos kiekis, reikalingas vienam litrui vandens pašildyti vienu laipsniu Celsijaus. Tai – mažoji kalorija (cal). Energijos apykaita matuojama didžiosiomis kalorijomis – kilokalorijomis (kcal). 1 didžioji kalorija lygi 1000 cal. Žinotina, kad 1 cal = 4,19 J, o 1 kcal = 4,19 kJ.

Pagrindinei medžiagų apykaitai užtikrinti vienam kūno svorio kilogramui per valandą reikia vienos kalorijos. Vadinasi, 68 kg sveriantis žmogus per parą turi gauti 68 ´ 24 = 1632 kcal, kad būtų užtikrinta jo pagrindinė medžiagų apykaita. Ji organizme vyksta nepriklausomai nuo mūsų noro, nuo mūsų valios pastangų. Be šio kiekio, organizmui dar reikia gauti papildomų kalorijų įvairiam darbui atlikti, nes kiekvienas raumens judesys – fizinis darbas – bei mąstymas sunaudoja vienos rūšies energiją ir paverčia ją kitos rūšies energija. Tai energija, būtina darbinei veiklai. Jos kiekį žmogus gali reguliuoti suvalgydamas daugiau ar mažiau maisto. Organizmas sunaudoja tik tiek energijos, kiek jam būtinai reikia, o visas perteklius kaupiasi organizme riebalų pavidalu.

Baltymai

Baltymai yra pagrindinė organizmo statybinė (plastinė) medžiaga. Jie sudaryti iš aminorūgščių. Aminorūgščių sudėtis ir išsidėstymas baltymo molekulėse skirtingos rūšies baltymuose būna labai įvairi. Kai kurios aminorūgštys yra sintetinamos žmogaus organizme – tai pakeičiamos aminorūgštys, kai kurios nesintetinamos – tai nepakeičiamos aminorūgštys. Nepakeičiamas aminorūgštis žmogus būtinai turi gauti su maistu, pakeičiamų aminorūgščių kiekį taip pat būtina papildyti su maistu. Nepakeičiamos aminorūgštys – tai leucinas, izoleucinas, lizinas, metioninas, fenilalaninas, treoninas, triptofanas, valinas, augančiam organizmui nepakeičiama aminorūgštis yra ir histidinas. Įvairiuose maisto produktuose aminorūgščių kiekiai yra skirtingi. Laikantis sveikos mitybos įvairumo principo, t.y. vartojant įvairius maisto produktus, galima patenkinti visų aminorūgščių poreikį. Nepakeičiamų aminorūgščių daugiausia yra gyvūniniuose baltymuose. Augaliniuose baltymuose daugiau pakeičiamų aminorūgščių. Gyvūniniai baltymai biologiškai vertingesni, nes juose, lyginant su augaliniais baltymais, yra daugiau tokių aminorūgščių kaip triptofanas, lizinas ir turinčių sieros. Su maistu žmogus turi gauti visas aminorūgštis, kadangi organizmui reikalingi mišrūs baltymai – ir augaliniai, ir gyvūniniai.

Suaugusio žmogaus kilogramui kūno masės per parą reikia apie 0,75 g baltymų, nepriklausomai nuo amžiaus. Apie pusę reikiamų baltymų reikėtų gauti su gyvūniniu maistu, nes jame yra daugiau nepakeičiamų aminorūgščių.

Pats vertingiausias yra kiaušinio baltymas. Jo aminorūgščių sudėtis ir tarpusavio santykiai geriausiai atitinka žmogaus organizmo poreikius. Kiaušinio baltymas vertinamas kaip baltymo etalonas.

Riebalai

Riebalai (lipidai) – viena pagrindinių maistinių medžiagų, kuri įeina į visų žmogaus organizmo ląstelių sudėtį. Riebalų būtinai žmogus turi gauti su maistu. Jie yra geras energijos šaltinis, dalyvauja termoreguliacijos procesuose, maistui suteikia geras juslines savybes (skonį, kvapą, spalvą), lėtina virškinimą, o tuo pačiu atitolina alkio jausmą. Riebalai aprūpina organizmą nepakeičiamomis riebalų rūgštimis, riebaluose tirpiais vitaminais – A, D, E, K bei pagerina riebaluose tirpių vitaminų įsisavinimą. Be to, aprūpina organizmą sterinais, steroidais, fosfolipidais. Riebalai yra biologiškai aktyvių medžiagų – prostaglandinų, tromboksanų, prostaciklinų ir kt. pirmtakai.

Riebalai sudaryti iš glicerolio ir riebalų rūgščių. Riebalų rūgštys esti sočiosios, mononesočiosios ir polinesočiosios. Jų savybės ir funkcijos organizme yra skirtingos. Sočiosios riebalų rūgštys – palmitino ir stearino, mononesočiosios – oleino, polinesočiosios – linolo, linoleno, arachido ir kt. Sočiosios riebalų rūgštys suteikia riebalams standumą, nes jų lydymosi temperatūra yra (40-50)° C. Gyvūniniuose riebaluose sočiųjų riebalų rūgščių paprastai yra daugiau, negu augaliniuose. Augaliniuose riebaluose – aliejuose yra didesni polinesočiųjų riebalų rūgščių kiekiai. Su riebalais žmogus turi gauti polinesočiąsias linolo ir linolero riebiąsias rūgštis, nes žmogaus organizmas jų visiškai nesintetina. Riebalų poreikis priklauso nuo amžiaus, lyties, fizinio aktyvumo. Pvz. augančiam organizmui linolo rūgšties reikia santykinai daugiau, negu suaugusiam žmogui. Labai svarbus polinesočiųjų ir sočiųjų riebalų rūgščių santykis. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja polinesočiųjų ir sočiųjų riebalų rūgščių santykį 0,5 – 1. Tačiau, kaip rodo Lietuvos gyventojų faktinės mitybos tyrimų duomenys, šis santykis daugeliu atvejų yra 0,3, tik pavieniais atvejais atitinka PSO rekomendacijas.

Su augaliniais riebalais žmogus gauna fitosterinų. Vienas iš jų – betasitosterinas pasižymi hipocholesterineminiu veikimu – mažina cholesterolio koncentraciją kraujo plazmoje. Tiek su augaliniais, tiek su gyvūniniais riebalais gauname fosfolipidų, būtinų įvairioms organizmo struktūroms. Fosfolipidai taip pat pasižymi lipotropiniu veikimu. Su gyvūniniais riebalais žmogus gauna cholesterolio, pasižyminčio širdies ir kraujagyslių ligų vystymąsi skatinančiu poveikiu. Cholesterolio daug randama kiaušinio trynyje, svieste, lašiniuose, fermentiniuose sūriuose ir kt.

Angliavandeniai

Angliavandeniai – tai pagrindinis energijos šaltinis. Angliavandeniai gaunami su augaliniu maistu, išskyrus laktozę – pieno cukrų, kuris gaunamas tik su pienu. Angliavandeniai ne tik energinė medžiaga. Jie įeina į audinių ir ląstelių sudėtį. Angliavandeniai ir jų metabolitai dalyvauja nukleino rūgščių, gliukoproteidų, mukopolisacharidų, kai kurių kofermentų sintezėje.

Angliavandenių atsargos kaupiamos kepenyse ir raumenyse glikogeno pavidalu. Glikogenas virsta gliukoze. Angliavandeniai turi tiekti » 55proc. paros raciono energinės vertės. Angliavandenių perteklius virsta riebalais. Daugiausia angliavandenių žmogus turi gauti krakmolo pavidalu.

Biologiškai aktyvios medžiagos

Vitaminai

VITAMINAS A  – grupė riebaluose tirpstančių panašios cheminės struktūros medžiagų. Vienos šių medžiagų – retinolio – net mažiausias kiekis rodo tipišką vitamino A poveikį. Vitamino A provitaminai yra karotinoidai, iš kurių aktyviausias yra beta karotinas. Kepenyse iš jo gaminamas vitaminas A. Įprastame maiste vitamino A pakanka, todėl papildomai jo retai prireikia. Didžiausia šio vitamino koncentracija yra žuvų taukuose.

ŠALTINIAI. Vitamino A yra gyvūniniuose maisto produktuose, daugiausia žuvų taukuose, svieste, kiaušinio trynyje, menkės kepenyse, jautienos kepenyse, piene, grietinėlėje, grietinėje, fermentiniame sūryje, o beta karotino (augalų pigmento, iš kurio gaminasi vitaminas A) – morkose, moliūguose, pomidoruose, kopūstuose, špinatuose, brokoliuose ir kitose žaliose daržovėse, abrikosuose.

POVEIKIS ORGANIZMUI. Efektyviausias iš A vitaminų – retinolis – padeda akies tinklainei skirti šviesą, tamsą ir spalvą. Be vitamino A nesusidarytų naujos odos ląstelės, jis palaiko normalią odos ir gleivinės būklę. Vitaminas A būtinas normaliam kaulų ir dantų formavimuisi, normaliam augimui. Nuo jo greičiau gyja žaizdos. Persišaldžius organizmas sunaudoja iki 60% viso jame esančio vitamino A, todėl jo atsargas reikia papildyti. Be to, šiek tiek didesnis jo kiekis palengvina kvėpavimą sloguojant. Vitaminas A taip pat dalyvauja nervų sistemos ir dauginimosi funkcijose.

VITAMINO STOKA. Pirmasis vitamino A trūkumo požymis yra šviesos baimė, pablogėjęs regėjimas prieblandoje (vištakumas); taip pat gali dingti apetitas, atsirasti nuovargis, sutrikti skrandžio bei kepenų veikla. Oda tampa sausa ir pleiskanota. Atsiranda paprastųjų spuogų, nagai lūžinėja, plaukai praranda blizgesį ir slenka. Vitamino A gali pritrūkti dėl nesveikos, nevisavertės mitybos arba sutrikus žarnyno įsiurbimo (rezorbcijos) funkcijai. Nukenčia ir akių, ir vidaus organų gleivinė, atsiranda opelių, pro kurias gali patekti įvairių ligų sukėlėjų. Vitamino A trūkumas gali atsirasti ne tik tada, kai šio vitamino trūksta maiste, bet ir tada, kai kartu trūksta baltymų, sutrikus riebalų įsisavinimui, nes vitaminas A tirpsta riebaluose. Vitamino A žmogus gauna su gyvūniniais, o jo provitaminų karotinoidų – su augaliniais maisto produktais. Taigi vitamino A stygių gali jausti žmonės, mitybai mažai vartojantys gyvūninių maisto produktų.

PERDOZAVIMAS. Požymiai: virškinimo sutrikimas, pykinimas, vėmimas, galvos skausmai, svaigulio priepuoliai, psichikos, regos sutrikimai, nekoordinuoti judesiai. Smarkiai perdozavus skauda sąnarius ir kaulus, padidėja kepenys. Būta ir persileidimų bei gimdymo komplikacijų. Vitamino A perdozavimo priežastis gali būti ypač gausus maisto produktų, turinčių šio vitamino vartojimas arba per gausus vitamino A preparatų vartojimas.

VITAMINAS D – vitaminu D vadinama grupė panašių medžiagų, kurių pirmtaką organizmas gamina iš cholesterolio. Jos tampa aktyvios saulės (ultravioletinėje) šviesoje. Žmogaus organizme yra dvi svarbiausios šio vitamino formos: ergokalciferolis (D2) ir cholekalciferolis (D3). Abi medžiagos turi tokį pat vitaminui D būdingą poveikį.

ŠALTINIAI. Vitamino D randama žuvų taukuose, ikruose, svieste, sūriuose, mėsoje, kiaušinio trynyje, riebioje Atlanto silkėje, menkės kepenyse, lašišoje, piene. Žmogaus organizme jis susidaro veikiant saulės spinduliams.

POVEIKIS ORGANIZMUI. Vitaminas D reguliuoja mineralinių medžiagų, kalcio ir fosforo, teikiančių tvirtumo kaulams ir dantims, apykaitą. Vitaminas D reguliuoja kalcio ir fosforo  įsiurbimą žarnyne, šioms mineralinėms medžiagoms padeda išsilaikyti kauluose ir dantyse, neleidžia kalciui inkstuose išsifiltruoti iš kraujo ir taip pasišalinti iš organizmo. Vitaminas D gerina kalcio pasisavinimą, saugo nuo osteoporozės. Vitaminas D gerina ir magnio pasisavinimą, greičiau iš organizmo pašalina šviną, kuris gali veikti toksiškai.

VITAMINO STOKA. Trūkstant vitamino D organizmas labai blogai arba visai nepasisavina kalcio. Klasikinė vitamino D trūkumo sukeliama liga yra rachitas. Vaikams deformuojasi kaukolė ir stuburas, žandikauliai, kojos įgyja O arba X formą. Sutrinka dantų augimas, atsiranda dėmių dantų emalėje. Suaugusiesiems susilpnėja raumenys ir sumažėja atsparumas infekcijoms. Jei jo gaunama vis mažiau, suminkštėja kaulai, susergama vadinamąja “osteomaliacija”. Suaugusiesiems vitamino D gali trūkti dėl nevisavertės mitybos, nevartojant gyvūninių maisto produktų, ilgą laiką nebūnant saulėje.

PERDOZAVIMAS. Požymiai: silpnumas, pykinimas, vėmimas, viduriavimas, kalcio nuosėdos organizme; sunkiais atvejais – sutrinka inkstų veikla. Vitamino D perteklius gali skatinti aterosklerozės vystymąsi.

VITAMINAS E – šiam vitaminui priklauso 8 medžiagos (tokoferoliai). Chemiškai jos giminingos, bet poveikis organizmui labai skirtingas. Svarbiausia ir labai mažomis dozėmis veiksminga medžiaga yra alfa tokoferolis. Vitaminas E yra atsparus karščiui (išlieka net esant 1000 C temperatūrai). Gyvūniniuose maisto produktuose vitaminas E daugiausia yra aktyviausios formos – alfa tokoferolio pavidalu, o augaliniuose maisto produktuose – kitų izomerų pavidalu.

ŠALTINIAI. Vitaminas E (tokoferolis) – gamtoje plačiai paplitęs. Jų randama daugelyje augalinių produktų, ypač aliejuose, grūduose, žirniuose, grikių kruopose, kukurūzuose, sojoje. T.p. randama kiaušinio trynyje, pieno produktuose, mėsoje, menkės kepenyse. Ypač daug motinos piene.

POVEIKIS ORGANIZMUI. Vitaminas E saugo riebalus, kitus vitaminus (kartu su vitaminais A, C ir selenu), hormonus ir fermentus nuo “laisvųjų radikalų” žalingo poveikio. Vitaminas E (taip pat vitaminai A, C ir selenas) yra antioksidantas, slopina daugelio kenksmingų medžiagų, sukeliančių riziką susirgti vėžiu, poveikį. Šis vitaminas labai reikalingas ląstelių membranų stabilumui palaikyti, svarbus angliavandenių, riebalų, baltymų, geležies ir kitų mineralinių druskų apykaitai. Stiprina organizmo imunitetą, padeda viršutiniam odos sluoksniui išlaikyti drėgmę, gali apsaugoti nuo ultravioletinių spindulių kenksmingo poveikio.

VITAMINO STOKA. Sveiki žmonės nestokoja vitamino E, nes jo yra visuose pagrindiniuose maisto produktuose. Be to, jis kaupiasi riebaliniame audinyje. Labai retai, trūkstant šio vitamino, sutrinka nervų sistema, virškinimas, atsiranda alergija. Vyrams sumažėja lytinis potraukis ir sulėtėja spermatozoidų judrumas, moterys gali spontaniškai persileisti ir tapti nevaisingos. Taip gali atsitikti dėl visiško badavimo arba sutrikus riebalų rezorbcijai, dėl geltos, kasos arba tulžies pūslės ligų. Be to, vitamino E gali trūkti neišnešiotiems naujagimiams, nes jie turi labai mažai jo atsargų.

PERDOZAVIMAS. Vartojant itin daug vitamino E padidėja polinkis kraujuoti, sumažėja organizmo imunitetas, sutrinka virškinimas, kamuoja nuovargis, odos uždegimai.

VITAMINAS K – vitaminui K, arba filochinonui, priklauso didelė grupė medžiagų su panašiomis fizinėmis bei cheminėmis savybėmis. Šį vitaminą gamina ir žarnyno bakterijos. Vitaminas K reikšmingiausias tuo, kad dalyvauja kraujo krešėjimo procesuose.

ŠALTINIAI

Vitamino K yra augaluose, daugiausia liucernoje, špinatuose, pomidoruose, šermukšnio uogose, kopūstuose, salotų lapuose, žaliuose žirneliuose, morkose, žemuogėse, bulvėse. Nedideli kiekiai yra gyvūniniuose produktuose – kepenyse, kiaušiniuose.

POVEIKIS ORGANIZMUI

Vitaminas K palaiko normalų kraujo krešėjimą, stabdo kraujavimą. Kartu su vitaminu D dalyvauja nuolatiniame kaulų atnaujinimo procese. Vitaminas K skatina raumenų veiklą, regeneracijos procesus organizme, didina organizmo atsparumą infekcijoms, skatina žaizdų gijimą. Kartu su vitaminu D jis gali sumažinti osteoporozės (kaulų trapumo) riziką.

VITAMINO STOKA

Kai trūksta vitamino K, sunkiau kreša kraujas, kraujuoja dantenos.

PERDOZAVIMAS

Perdozavus kūdikiams gali išsivystyti gelta.

VITAMINAS B1

Grynas vitaminas B1 yra vandenyje tirpstantys balti milteliai, tiaminas.

ŠALTINIAI

Vit.B1 gamtoje labai paplitęs. Daugiausia jo yra varpinių grūdų sėlenose. Daug šio vitamino yra miltuose, ypač sumaltuose su sėlenomis, alaus mielėse, kepenyse, inkstuose, mėsoje, piene, daržovėse, ypač ankštinėse kultūrose, riešutuose. Pagrindinis šaltinis – grūdų produktai (pvz., rupi duona). Daugiausia vitamino B1 yra grūdo daige ir apvalkale, kuris gaminant aukščiausios rūšies miltus arba valant ryžius, deja, pašalinamas.

POVEIKIS ORGANIZMUI

Vitaminas B1 dalyvauja angliavandenių apykaitoje. Vartojant pernelyg daug angliavandenių arba alkoholio, išeikvojami vitamino B1 rezervai. Tiaminas dalyvauja nervinį impulsą perduodant raumenims, padeda atstatyti nervų sistemą po didelio krūvio, skatina normalų augimą, vaisingumą, laktaciją.

VITAMINO STOKA

Tiaminas priklauso vitaminams, kurių užmaskuotas trūkumas pasitaiko palyginti dažnai. Dėl jo stokos sutrinka virškinimas, dingsta apetitas, susilpnėja atmintis. Gali pasireikšti galvos skausmai, dirglumas, periferinių nervų uždegimas, kartais sutrinka širdies veikla, sulėtėja žarnyno peristaltika ir gali užkietėti viduriai. Vitamino B1 neteikia ir kai kurie dažnai vartojami maisto produktai: aukščiausios rūšies miltai, cukrus, saldumynai, valyti ryžiai. Tiaminas gerai išlieka šaldytuose produktuose. Vitamino dažnai trūksta dėl fizinio pervargimo, alkoholizmo ir lėtinių žarnyno bei kepenų ligų.

PERDOZAVIMAS

Gavus 100 kartų didesnę negu paros norma dozę gali skaudėti galvą, prasidėti traukuliai, atsirasti silpnumas, alergija, sutrikti širdies ritmas.

VITAMINAS B2

Chemiškai grynas vitaminas B2 (riboflavinas) yra vandenyje tirpūs oranžiniai geltonos spalvos milteliai, maisto pramonėje dažnai vartojami kaip natūralūs dažikliai.

ŠALTINIAI

Vitaminą B2 gamtoje sintezuoja bakterijos, mielės, augalai. Daug jo randama lapinėse daržovėse, grikių kruopose, kviečiuose, alaus mielėse, mėsos, žuvies ir pieno produktuose, kiaušiniuose.

POVEIKIS ORGANIZMUI

Būtinas aminorūgščių ir baltymų apykaitai ir gamybai, daro įtaką augimui. Palaiko normalias odos ir gleivinių funkcijas. Svarbus regėjimui, saugo tinklainę nuo ultravioletinių spindulių nepageidaujamo poveikio. Vitaminas B2 veikia riebalų įsisavinimą bei sintezę, kaulų čiulpų funkciją.

VITAMINO STOKA

Normaliai maitinantis, vitamino B2 pakankamai gaunama su maistu. Pirmieji trūkumo požymiai yra nuovargis, neveiklumas, gerklės skausmas, įtrūkę bei šiurkštūs lūpų kampučiai ir perštinčios akys. Klasikinė šio vitamino stokos liga, atsirandanti ir dėl vitaminų – niacino, B6 ir folio rūgšties trūkumo, yra pelagra, anksčiau buvusi neturtingųjų gyventojų, besimaitinusių tik kukurūzais, lėtinė liga. Ligos pavadinimas kilęs iš lotynų kalbos žodžio, reiškiančio “šiurkšti oda”, nes liga prasideda būdingu saulės apšviečiamų odos dalių pakitimu. Vitamino gali trūkti dėl įvairių priežasčių: netinkamos mitybos, padidėjus jo poreikiui nėštumo ir žindymo metu.

PERDOZAVIMAS

Požymiai nežinomi. Šis vitaminas kaupiasi smegenyse, kepenyse, inkstuose, širdyje, bet jo atsargų nesusidaro.

VITAMINAS PP

Vitamino PP (niacino, vitaminas B3) veikimu pasižymi nikotino rūgštis ir nikotinoamidas. Šis vitaminas reikalingas ląstelių medžiagų apykaitos reakcijoms.

ŠALTINIAI

Vitamino PP yra daugelyje maisto produktų, ypač liesoje mėsoje, kepenyse, žuvies produktuose, žirniuose, pupose, grikių kruopose, rupioje duonoje, riešutuose.

POVEIKIS ORGANIZMUI

Niacinas kartu su vitaminu B2 įeina į sudėtį daugelio fermentų, dalyvaujančių energijos gamybos ir kaupimo procesuose. Jis padeda funkcionuoti nervų sistemai, virškinimo traktui, veikia kraujo apytaką, praplėsdamas arterioles ir odos kapiliarus.

VITAMINO STOKA

Trūkstant vitamino B3, kaip ir B2, B6, folio rūgšties, susergama pelagra, vadinamąja “šiurkščia oda”. Pakinta burnos, skrandžio ir žarnyno gleivinė. Liežuvis smarkiai parausta, patinsta, prasideda uždegimas. Pranyksta apetitas, vemiama, viduriuojama arba užkietėja viduriai. Sutrinka miegas, atmintis, skauda galvą, kartais net prasideda depresija. Niacino negaunama valgant maistą, kuriame vyrauja kukurūzai arba sorgai (sorų rūšis), ir dėl vitamino B6 stokos; jo gali pritrūkti ir valgant mažai baltymų turintį maistą, sutrikus baltymų apykaitai, sergant alkoholizmu. Lietuvoje pelagra nesergama, nes niacinas yra gana paplitęs maisto produktuose.

PERDOZAVIMAS

Didesnė kaip 100 miligramų paros dozė plečia kraujagysles, sukelia odos niežėjimą, pykinimą, galvos skausmą, alergiją. Sergantieji podagra turėtų atsargiai vartoti niaciną, nes jis trukdo išsiskirti šlapimo rūgščiai.

VITAMINAS B6

Vitaminas B6 (piridoksinas) reikalingas baltymų ir amino rūgščių apykaitai, hormonų, raudonųjų kraujo kūnelių gamybai.

ŠALTINIAI

Vitaminas B6 (piridoksinas) nedideliais kiekiais randamas visose daržovėse, žuvies, mėsos, pieno produktuose, kiaušiniuose, mielėse, miltuose, kepenyse.

POVEIKIS ORGANIZMUI

Kaip ir vitaminai A ir B3, vitaminas B6 svarbus vaikų, jaunuolių augimui, nes reguliuoja ląstelių dauginimąsi bei diferenciaciją, ypač reikšmingas baltymų apykaitai. Vitaminas B6 būtinas ir imuninei sistemai. Šis vitaminas labai svarbus fermentiniams procesams, vykstantiems galvos smegenyse, skatina hemoglobino gamybą, svarbus riebalų, ypač polinesočiųjų riebalų rūgščių, ir angliavandenių apykaitai. Magnio ir vitamino B6 derinys pagerina autizmu sergančių vaikų būklę.

VITAMINO STOKA

Vitamino B6 trūksta retai, kadangi jo yra daugelyje maisto produktų. Tačiau nedidelis piridoksino trūkumas yra gana dažnas. Dėl jo stokos pakinta oda, gali atsirasti odos ir gleivinės uždegimų, sutrinka virškinimas, kamuoja nuovargis, prislėgtumas, sumažėja atsparumas infekcijoms. Kai jo trūksta labai daug, sutrinka kepenų ir nervų sistemos funkcijos, kalcio, magnio ir fosforo panaudojimas. Gali kilti negalavimų menstruacijų metu: nereguliariai kraujuojama, atsiranda paprastųjų spuogų.

PERDOZAVIMAS

Ilgai vartojamos ypač didelės šio vitamino dozės gali sutrikdyti nervų sistemos veiklą, sumažinti plaštakų ir pėdų jautrumą.

FOLIO RŪGŠTIS

Folio rūgštis yra bendras vienodą poveikį turinčių junginių pavadinimas. Mūsų organizme yra nevienodas kiekis įvairių, folio rūgšties poveikį turinčių junginių: maždaug ketvirtadalis folio rūgšties yra laisvo pavidalo ir pasisavinama 100%. Junginiuose esanti folio rūgštis rezorbuojasi žarnyne. Dažnai jos pasisavinama tik 20%.

ŠALTINIAI

Folio rūgšties yra visose žalialapėse daržovėse – petražolėse, špinatuose, salotų lapuose ir kt. Jo randama kepenyse, inkstuose, kiaušiniuose, motinos ir karvės piene, alaus mielėse.

POVEIKIS ORGANIZMUI

Folio rūgštis labai svarbi baltymų apykaitai ir nukleino rūgščių  sintezei, dalyvauja ląstelių dalijimosi ir atsinaujinimo procesuose. Kartu su vitaminu B12 ji užkerta kelią anemijai, nes abu vitaminai reikalingi raudonųjų kraujo kūnelių brendimui kaulų čiulpuose. Folio rūgštis būtina nėščioms moterims, ji padeda išnešioti vaisių.

VITAMINO STOKA

Požymiai: viduriavimas, burnos, stemplės, skrandžio ir žarnų gleivinės uždegimai. Jo dažniausiai trūksta nėščiosioms: folio rūgštimi pirmiausia aprūpinamas vaisius, o pačioms moterims šios rūgšties gali stigti. Labai didelis jos kiekis vaisiui yra kenksmingas, gali gimti neišnešiotas arba negyvas kūdikis. Dažniausiai šios rūgšties trūksta, jei valgoma per mažai šviežių vaisių ir daržovių, nes šiluma apdorojant maistą daug jos prarandama. Folio rūgšties įsisavinama nepakankamai sergant žarnyno ligomis ar epilepsija, vartojant kontraceptinius preparatus. Folio rūgšties stoka gali pasireikšti sergant alkoholizmu ir narkomanija; kepenų ligomis, mažakraujyste; nėštumo ir maitinimo krūtimi laikotarpiu, sutrikus virškinimo trakto veiklai.

PERDOZAVIMAS

Žymiai pastoviai viršijant rekomenduojamas folio rūgšties paros poreikio normas gali kamuoti nemiga, pablogėti savijauta. Labai didelė folio rūgšties dozė gali maskuoti vitamino B12 trūkumą.

VITAMINAS B3

Vitaminas B3 (pantoteno rūgštis) pavadinimas “pan-tothen” reiškia “visur paplitęs”. Šio vitamino stygius – retas reiškinys.

ŠALTINIAI

Pantoteno rūgšties yra visuose gyvūniniuose ir augaliniuose maisto produktuose. Ypač daug jos randama mielėse ir avių kepenyse. Nemaži kiekiai randami kiaušiniuose, žaliuose žirneliuose, ruginėje duonoje, jautienoje, piene, bulvėse.

POVEIKIS ORGANIZMUI

Pantoteno rūgštis dalyvauja baltymų, riebalų ir angliavandenių apykaitoje, stiprina gleivinės atsparumą, gali skatinti plaukų augimą, padeda reguliuoti odos ląstelių medžiagų apykaitą.

VITAMINO STOKA

Dėl B grupės vitaminų stygiaus blogai gyja žaizdos, sumažėja atsparumas infekcijoms, sutrinka nervų sistemos, virškinimo trakto veikla, silpsta raumenys.

PERDOZAVIMAS

Retkarčiais gali kilti alerginių reakcijų.

VITAMINAS H

Vitaminas H (biotinas) dalyvauja angliavandenių ir riebalų apykaitoje, maisto energijai virstant organizmo energija, reikalingas nagams ir plaukams.

ŠALTINIAI

Maži biotino kiekiai yra visuose augaliniuose ir gyvūniniuose produktuose. Daugiausia jo yra mielėse, kepenyse, inkstuose, taip pat randama kiaušinio trynyje, kukurūzuose, avižinėse kruopose, žirniuose, jautienoje, piene.

POVEIKIS ORGANIZMUI

Biotinas palaiko cheminių medžiagų pusiausvyrą, reikalingas gliukozės apykaitai. Biotinas svarbus nėščioms ir žindančioms moterims.

VITAMINO STOKA

Suaugusiesiems gali sukelti išsekimą, raumenų skausmą, apetito stoką, depresiją, kojų bei rankų odos pleiskanojimą. Žaliuose vištų kiaušiniuose yra antivitamino avidino, kuris prisijungia biotiną, ir šis negali rezorbuotis žarnyne.

PERDOZAVIMAS

Nepastebėta jokių požymių.

VITAMINAS B12

Vitaminui B12 priklauso grupė chemiškai giminingų junginių, vadinamų kobalaminais. Dalyvauja formuojant genetinės medžiagos struktūrą, padeda susidaryti raudoniesiems kraujo kūneliams.

ŠALTINIAI

Vitamino B12 nedideli kiekiai randami gyvūniniuose produktuose – kepenyse, inkstuose, širdyje, mėsoje, žuvyje, piene, kiaušiniuose. Augaluose šio vitamino beveik nėra. Vitamino B12 yra tik gyvūniniuose maisto produktuose, pėdsakų randama raugintuose augaliniuose produktuose (kopūstuose).

POVEIKIS ORGANIZMUI

Vitaminas B12 dalyvauja daugybėje svarbių medžiagų apykaitos procesų. Jis yra sudėtinė dalis fermentų, reguliuojančių maisto energijos kaupimą raumenų audiniuose, aktyvina folio rūgštį ir taip reguliuoja kraujodarą. Dėl to stokojant vitamino B12 atsiranda folio rūgšties trūkumui būdingas simptomas – mažakraujystė. Be to, kobalaminas yra svarbus kaip kofermentas dalijantis ląstelėms ir perduodant genetinę informaciją naujai ląstelei. Dėl šios funkcijos vitaminas B12 laikomas augimo faktoriumi.

VITAMINO STOKA

Požymiai: mažakraujystė, išbalusios lūpos, degantis liežuvis, pageltusi gleivinė, silpnumo jausmas pakrūtinyje, pakrikusi psichika. Kūdikiams, kurių motinos maitinasi vegetariškai, yra pavojus negauti reikiamo vitamino B12 kiekio. Suaugusieji turi dideles šio vitamino atsargas; dažniausiai jo trūksta dėl vegetariškos mitybos, nevartojant kiaušinių ir pieno. Trūkumą galima pajusti tik po 5-10 metų, kadangi šis vitaminas žarnyne yra reabsorbuojamas.

PERDOZAVIMAS

Vitaminas B12 praktiškai yra nenuodingas, tačiau kai kuriems žmonėms dėl per didelių dozių gali atsirasti paprastųjų spuogų, paūmėti žvynelinė.

VITAMINAS C

Vitaminas C, dar vadinamas askorbo rūgštimi.

ŠALTINIAI

Vitamino C yra daugelyje maisto produktų. Ypač daug jo yra erškėtuogėse, šaltalankio uogose, juoduosiuose serbentuose, saldžiuosiuose pipiruose, raugintuose kopūstuose, kiek mažiau šviežiuose kopūstuose, citrusiniuose vaisiuose, braškėse, agrastuose, pomidoruose, bulvėse, kepenyse. Lietuvos gyventojams pagrindinis vitamino C šaltinis yra bulvės.

POVEIKIS ORGANIZMUI

Vitaminas C (kaip ir vitaminas E) svarbus medžiagų apykaitai; daugelį biologinių medžiagų – vitaminus A, E, B1, B2, folio rūgštį ir biotiną – saugo nuo ardomojo deguonies poveikio. Askorbo rūgštis aktyvina ląstelių medžiagų apykaitą, maisto energijai padeda virsti organizmo energija, stiprina organizmo atsparumą ir stimuliuoja jungiamojo audinio, kaulų ir dantų formavimąsi. Vitaminas C stiprina kraujagysles, skatina žaizdų gijimą, padeda rezorbuoti geležį. Jis stiprina organizmo imunitetą ir suteikia žvalumo.

VITAMINO STOKA

Dažniausiai vitamino trūksta dėl nesveikos mitybos: valgoma nepakankamai šviežių vaisių ir daržovių. Trūkstant vitamino C dažniau persišaldoma, gleivinė tampa jautresnė, gali sutrikti miegas, prasidėti depresija.

PERDOZAVIMAS

Labai retai pasitaiko perdozavimo požymių: pykinimas, vėmimas; ypatingais atvejais gali atsirasti inkstų akmenų (iš oksalo rūgšties).

Mineralinės medžiagos

Mineralinės medžiagos skirstomos į dvi grupes:

1) makroelementai – natris, kalis, kalcis, magnis, fosforas, chloras, siera, geležis.

2) mikroelementai – alavas, cinkas, chromas, fluoras, jodas, kobaltas, manganas, molibdenas, nikelis, selenas, silicis, vanadis, varis.

Makroelementais laikomos tos mineralinės medžiagos, kurių kiekis organizme didesnis. Tos mineralinės medžiagos, kurių organizme randama mažais kiekiais, vadinamos mikroelementais.

MINERALAI

MAKROELEMENTAI

KALCIS

Žmogaus organizme kalcio yra daugiausia, jis sudaro beveik du procentus viso kūno svorio. Kalcis – vienas iš svarbiausių mineralų, reikalingas kaulams bei dantims formuotis; jis dalyvauja raumenų ir nervų sistemos veikloje, kraujo krešėjime.

Šaltiniai

Kalcio šaltinis žmogui yra fermentinis sūris, taip pat pienas ir pieno produktai. Kalcio randama rupaus malimo ruginiuose miltuose, kiaušinio trynyje, kopūstuose, petražolėse, brokoliuose, šviežiose daržovių ir vaisių sultyse, įvairiose kruopose, migdoluose, mėsoje.

POVEIKIS ORGANIZMUI

Kalcis – pagrindinis kaulų struktūrinis komponentas. Kalcis yra kraujo sudėtinė dalis, jis dalyvauja kraujo krešėjimo procese. Be to, kalcis yra ląstelės struktūrinių komponentų sudėtinė dalis. Jis būtinas nervų sistemos veiklai, visų organizmo liaukų ląstelių sekrecinei veiklai. Kalcis geriausiai įsisavinamas, kai kalcio ir fosforo santykis lygus 1 : 1,3 ir kalcio bei magnio santykis lygus 1 : 0,5. Jeigu ilgesnį laiką trūksta kalcio, gali pasireikšti kaulų trapumas. Kalciui pasišalinti iš kaulų trukdo boras, kurio yra obuoliuose, kriaušėse, vynuogėse, ankštinėse kultūrose, riešutuose. Tuo tarpu mėsoje ir pieno produktuose boro nėra.

KALCIO STOKA

Trūkstant kalcio, vaikams gali deformuotis kaulai (rachitas) ir sulėtėti augimas. Kalcio daugiau reikia nėščioms ir žindančioms moterims, pagyvenusiems žmonėms. Nustatyta, kad moters organizmas blogiausiai pasisavina kalcį po menopauzės – tik 20% reikalingo kiekio. Dėl to gali suminkštėti kaulai, gresia kaulų išretėjimas (osteoporozė), nugaros ir kojų traukuliai, depresija. Daug kalcio galima prarasti smarkiai prakaituojant – net iki 100 mg kalcio. Gausus valgomosios druskos, sūraus maisto, kuriame daug natrio, vartojimas skatina kalcio išsiskyrimą su šlapimu ir padidina jo poreikį. Gausiai vartojant kavos, didėja kalcio išsiskyrimas su šlapimu. Vartojant daug baltymų turinčio maisto taip pat labai padidėja kalcio išsiskyrimas.

PERTEKLIUS

Kuomet į organizmą patenka per didelis kalcio kiekis gali užkietėti viduriai, inkstuose atsirasti akmenų; pablogėti geležies ir kitų mineralų rezorbcija organizme.

FOSFORAS

Fosforas – tai kaulų ir dantų sudėtinis komponentas. Jis svarbus maisto medžiagų pasisavinimui ir apykaitai, dalyvauja baltymų sintezėje, energijos gamyboje ir apykaitoje, padeda perduoti genetinę informaciją, reikalingas smegenų, kepenų, inkstų biocheminiams procesams.

ŠALTINIAI

Pagrindinis fosforo šaltinis yra juodoji arbata, kakavos milteliai, fermentiniai sūriai, kiaulių kepenys, varškė, džiovinti grybai, krienai, žalieji žirneliai, pupos, pupelės, kai kurios žuvys, kiaušinio trynys, jautiena, duona. Geriau pasisavinamas kartu su kalciu.

POVEIKIS ORGANIZMUI

Fosforas kartu su kalciu yra pagrindinė kaulų ir dantų sudedamoji dalis. Jis įeina į organinių rūgščių – lecitino, kefalino, sfingomielino, nukleino rūgščių, įvairių nukleotidų sudėtį, dalyvauja medžiagų apykaitoje, svarbus reprodukciniuose procesuose perduodant įgimtas savybes, palaiko pastovią audinių ir organizmo skysčių sudėtį.

FOSFORO STOKA

Maisto produktuose fosforas labai paplitęs, todėl žmogaus mityboje jo trūkumo praktiškai nesusidaro. Tačiau fosforo trūkumas gali būti genetinės kilmės. Trūkstant fosforo gali kamuoti silpnumas, kaulų skausmai, apetito nebuvimas. Kai fosforo trūksta maisto produktuose, organizmas ima naudoti jo atsargas iš kaulų. Trūkstant fosforo žymiai padidėja kalcio išskyrimas su šlapimu, o tai gali paveikti kaulų mineralizaciją.

PERTEKLIUS

Esant fosforo pertekliui organizme sunkiau pasisavinamas kalcis. Esant inkstų nepakankamumui fosforo kiekis turi būti mažinamas.

KALIS

Reikalingas organizmo skysčių pusiausvyrai palaikyti, normaliai nervų sistemos ir širdies raumenų veiklai. Kalis – vienas svarbiausių kraujo spaudimą reguliuojančių mineralų. Jo yra visame organizme, pirmiausia jis kaupiasi ląstelėse.

ŠALTINIAI

Kalio randama tiek augaliniuose, tiek gyvūniniuose maisto produktuose. Ypač daug jo randama džiovintuose vaisiuose – persikuose, abrikosuose, slyvose, razinose, kriaušėse, obuoliuose. Daug kalio randama riešutuose, sojoje, jūros kopūstuose, pupelėse, žirniuose, špinatuose, bulvėse, sėlenose, kviečiuose, bananuose, moliūguose, kriaušėse, persikuose, menkėje. Kiek mažiau kalio randama mėsoje, piene ir pieno produktuose, kiaušiniuose.

POVEIKIS ORGANIZMUI

Kalis dalyvauja organizmo skysčių apykaitoje, daugelyje fermentinių procesų, aktyvina sekrecinę endokrininių liaukų veiklą. Kalis mažina baltymų brinkimą ir didina ląstelių sienelių pralaidumą. Kalio jonai dalyvauja nervinio impulso plitime raumenyse.

KALIO STOKA

Trūkstant kalio gali sutrikti refleksai, kvėpavimas, stoti širdis. Organizmas daug kalio gali netekti dėl užsitęsusio vėmimo ar chroniško viduriavimo. Šio mineralo daugiau reikia žmonėms, vartojantiems nekaloringą maistą, intensyviai sportuojantiems. Maisto produktuose kalio yra pakankamai daug, todėl sveikiems žmonėms šio mineralo trūkumo pasitaiko retai. Kai trūksta kalio, gali pasireikšti raumenų silpnumas, didėti kraujospūdis, sutrikti širdies veikla. Gausiai prakaituojant nemažai kalio pašalinama su prakaitu.

PERTEKLIUS

Kalio perteklius veikia toksiškai. Gali sutrikti širdies veikla.

NATRIS

Natris ypač svarbus organizmo vandens apykaitai. Jis veikia nervų ir raumenų jaudrumą, kartu su chloru dalyvauja susidarant druskos rūgščiai skrandžio liaukose.

ŠALTINIAI

Natrio žmogus daugiausia gauna su valgomąja druska, o taip pat su įvairiais, ypač gyvūniniais maisto produktais – kiaušiniais, sūriu. Augaliniuose produktuose natrio yra mažai, kiek daugiau ruginėje duonoje.

POVEIKIS ORGANIZMUI

Natris dalyvauja organizmo apykaitiniuose procesuose. Didžiausia jo dalis yra ekstraląsteliniuose skysčiuose. Jis ypač svarbus vandens apykaitai. Natrio jonai veikia nervinį ir raumenų jaudrumą.

NATRIO STOKA

Dėl natrio trūkumo sutrinka organizmo vandens apykaita. Daug natrio iš organizmo išsiskiria prakaituojant. Dirbant sunkų fizinį darbą, labai prakaituojant galima prarasti iki 8 g natrio.

PERTEKLIUS

Natrio perteklius žmogaus organizmui gali būti žalingas. Valgant sūriai, vartojant daug valgomosios druskos gali didėti kraujospūdis.

MAGNIS

Magnis – vienas iš trijų mineralų (kiti du – kalcis ir fosforas), kurie yra labai svarbūs kaulų sandarai. Suaugusio žmogaus organizme yra vidutiniškai 25-35 g magnio, kurio du trečdaliai randami kauluose. Magnis labai svarbus medžiagų apykaitai, jis dalyvauja daugelio fermentų veikloje.

ŠALTINIAI

Geriausias magnio šaltinis yra grūdų produktai – duona, kruopos, sėlenos, žirniai, pupelės. Magnio daugiausiai yra augaliniuose produktuose, ypač žaliuose, kadangi magnis yra chlorofilo sudedamoji dalis. Jo daug petražolėse, krapuose, špinatuose, rūgštynėse, kituose žalialapiuose augaluose. Magnio daug yra juodojoje arbatoje, džiovintuose grybuose, kakavoje, krabuose, krevetėse, jūros kopūstuose, moliūguose. Magnio yra ir geriamajame vandenyje.

POVEIKIS ORGANIZMUI

Neorganinių junginių pavidalu magnis randamas kauluose, kituose audiniuose magnis būna organinių junginių pavidalu. Magnis dalyvauja daugelio fermentų veikloje, dalyvauja angliavandenių, lipidų, energijos apykaitoje, termoreguliacijos procese, baltymų sintezėje, nervų sistemos veikloje.

MAGNIO STOKA

Trūkstant magnio iš organizmo pašalinamas ir kalcis. Gali ištikti širdies spazmai, kojų mėšlungis; kamuoti pykinimas, irzlumas. Daugiau magnio reikia nėščioms ir žindančioms moterims. Magnio stoką gali jausti vyresnio amžiaus žmonės. Magnio trūkumas skatina osteoporozės vystymąsi. Trūkstant magnio, gali greičiau vystytis aterosklerozė, vaikams sulėtėja augimas, atsiranda silpnumas, drebulys, raumenų ir nervų dirglumas, kraujyje labai sumažėja kalcio ir kalio kiekiai.

PERTEKLIUS

Perdozavimas labai pavojingas žmonėms, sergantiems kepenų ligomis. Iš organizmo magnis šalinamas su šlapimu ir išmatomis.

GELEŽIS

Geležis yra vienas svarbiausių elementų, padedančių susidaryti raudoniesiems kraujo kūneliams (eritrocitams) bei specialiems fermentams. Ji kaupiasi kaulų čiulpuose, blužnyje, kepenyse.

ŠALTINIAI

Pagrindinis geležies šaltinis yra mėsa, paukštiena, žuvis, kepenys, kiaušinio trynys, pupelės, žirniai, ankštinių bei avižų produktai, avižiniai dribsniai, riešutai, grūdų produktai, pupelės, vyšnios, obuoliai, slyvos, jautiena, subproduktai, lapinės daržovės. Tuo tarpu labai mažai geležies yra piene, jo produktuose, įvairiuose riebalų produktuose, daugumoje vaisių, šakniavaisių, aukščiausios rūšies miltuose.

Mūsų organizmas geležį geriau pasisavina iš gyvūninių maisto produktų, pavyzdžiui mėsos, negu iš augalinių.

POVEIKIS ORGANIZMUI

Geležis įeina į daugelio fermentų sudėtį, svarbi neurologiniams procesams, raudonųjų kraujo kūnelių gamybai.

GELEŽIES STOKA

Trūkti geležies gali greitai augantiems vaikams ir paaugliams; moterims dėl menstruacijų; nėščiosioms, padidėjus jų kraujo tūriui, netekus kraujo gimdant. Blyški oda, silpnumas, nuovargis, galvos skausmai – visi šie požymiai būdingi anemijai (mažakraujystei), kuri atsiranda dėl geležies trūkumo. Geležis maisto produktuose gana paplitusi, tačiau jos trūkumas dažnai priklauso nuo vartojamo maisto, jame esančio geležies kiekio, nuo jos pasisavinimo ir apykaitos organizme.

PERTEKLIUS

Perdozavus gresia apsinuodijimas, kuris jaunesniems nei 6 metų vaikams gali būti mirtinas. Geležies perteklius yra toksiškas. Neigiamas geležies pertekliaus poveikis kyla dėl to, kad organizmas neturi jos pertekliaus šalinimo mechanizmo. Geležis iš organizmo gali išsiskirti tik su krauju, todėl senstant organizme kaupiasi jos atsargos, ypač vyrų organizme. Moterų organizme iki klimakterinio periodo geležies atsargos dažniausiai yra normalios. Klimakteriniame periode jos pradeda didėti ir kaupiasi taip pat, kaip ir vyrų organizme. Geležies pasisavinimą didina gyvūniniai baltymai.

CHLORAS

Chloras yra būtinas žmogaus organizmui. Jo randama odoje, poodyje, kauluose.

ŠALTINIAI

Daugiausia chloro žmogus gauna su valgomąja druska ir gyvūniniais maisto produktais – jautiena, pienu, kiaušiniais, sūriu ir kt. Augaliniuose maisto produktuose chloro yra mažai.

POVEIKIS ORGANIZMUI

Chloras dalyvauja palaikant organizmo skysčių osmosinį slėgį, vandens apykaitoje, gaminant druskos rūgštį skrandyje.

SIERA

ŠALTINIAI

Pagrindinis sieros šaltinis – baltymingas maistas. Daugiausia jos gaunama su mėsos ir pieno produktais, ankštiniais, grūdiniais produktais ir kt.

POVEIKIS ORGANIZMUI

Siera įeina į baltymų, aminorūgščių, kai kurių hormonų, vitaminų sudėtį.

MIKROELEMENTAI

MANGANAS

Manganas – tai elementas, dalyvaujantis žmogaus organizmo medžiagų apykaitoje, įeina į daugelio fermentų sudėtį.

ŠALTINIAI

Žmogus mangano gauna su įvairiu maistu. Daug mangano randama riešutuose, sėklose, visų rūšių grūduose, kruopose, ankštiniuose, arbatoje, kavoje. Nedaug jo yra vaisiuose ir daržovėse. Mažai mangano randama mėsoje, žuvyje, kiaušinyje, pieno produktuose, rafinuotame maiste.

POVEIKIS ORGANIZMUI

Šio mikroelemento reikia vitamino B1 ir vitamino E apykaitai. Jis aktyvina veiklą tų fermentų, kurie lemia normalų virškinimą ir maisto utilizavimą. Manganas veikia kaip katalizatorius skaidant riebalus ir cholesterolį, svarbus smegenų ir nervų mitybai; būtinas normaliam skeleto vystymuisi; skatina lytinių hormonų gamybą.

MANGANO STOKA

Nustatyta, kad osteoporoze sergančių moterų kraujo plazmoje mangano koncentracija yra sumažėjusi.

PERTEKLIUS

Mangano perteklius yra toksiškas, tačiau žmonėms paprastai pasitaiko mangano trūkumas.

JODAS

Jodas yra būtinas normaliai skydliaukės veiklai; jis reguliuoja organizmo išskiriamos energijos kiekį; skatindamas medžiagų apykaitą, padeda skaidyti riebalus. Normali skydliaukės veikla lemia protinės veiklos intensyvumą, plaukų, odos ir dantų būklę. Jodo reguliarus ir pakankamas vartojimas yra būtinas normaliam vaiko augimui, vystymuisi, sveikatai.

ŠALTINIAI

Jodo daugiausia randama jūrų žuvyse ir jūros produktuose, jūros kopūstuose. Ypač geras jodo šaltinis – joduota druska. Jodo taip pat randama salotose, svogūnuose, poruose.

POVEIKIS ORGANIZMUI

Jodas svarbus skydliaukės veiklai, nes dalyvauja hormonų sintezėje ir įeina į jų sudėtį. Tiek jodo stoka, tiek ir perteklius neigiamai veikia skydliaukę. Skydliaukė – kaklo priekyje esanti didžiausia organizmo endokrininė liauka. Jos gaminamos chemiškai aktyvios medžiagos – hormonai – palaiko normalią organizmo medžiagų apykaitą. Nuo jos veiklos didele dalimi priklausi žmogaus išvaizda, temperamentas, intelektas. Skydliaukės hormonų gamybai reikalingas jodas. Iki 30 gramų sverianti skydliaukė talpina 90 procentų į organizmą patenkančio jodo.

JODO STOKA

Stokojant jodo gali padidėti skydliaukė, sulėtėti medžiagų apykaita, sulėtėti protinė veikla, oda tampa šiurkšti, plaukai šiurkštūs, lūžinėjantys, didėja svoris dėl energijos eikvojimo sumažėjimo, fizinė energija silpsta, pažeidžiama reprodukcinė funkcija, gali atsirasti endeminis gūžys (struma). Vaikams dėl jodo trūkumo nukenčia smegenys ir psichika. Jodo trūkumas nėštumo metu kūdikiui gali būti kretinizmo priežastimi. Jodo trūkumą Lietuvos gyventojams sąlygoja geologinės sąlygos bei jūros produktų, gausių jodu nepakankamas vartojimas.

PERTEKLIUS

Jodo perteklius veikia toksiškai.

FLUORAS

Fluoras padeda kalciui kauptis ir įsitvirtinti kauluose. Fluoras įeina į dantų ir kaulinio audinio sudėtį. Fluoras saugo dantis nuo ėduonies.

ŠALTINIAI

Fluoro randama geriamajame vandenyje, arbatžolių arbatoje, riešutuose, menkėje, kepenyse.

POVEIKIS ORGANIZMUI

Fluoras yra dantų ir kaulinio audinio sudedamoji dalis.

FLUORO STOKA

Trūkstant fluoro, vaikams sutrinka kaulinio audinio, dentino ir dantų emalio formavimasis, suaugusiems vystosi dantų ėduonis, didėja osteoporozės rizika.

PERTEKLIUS

Fluoro perteklius yra kenksmingas – atsiranda fluorozė, pasireiškianti dantų emalio susidarymo sutrikimu, šleikštuliu, galvos skausmais.

VARIS

Šis mikroelementas padeda išsaugoti normalią kraujo sudėtį – dalyvauja susidarant hemoglobinui, skatina geležies įsisavinimą, gerina kaulų struktūrą.

ŠALTINIAI

Vario daug gyvulių kepenyse, grikių ir avižų kruopose, žuvyse, ankštinių sėklose, riešutuose. Nemaži vario kiekiai randami šparaguose, miežiuose, lęšiuose, grybuose, petražolėse, daigintuose kviečiuose, ruginėje duonoje, jūros produktuose, šokolade. Labai nedaug vario yra piene.

POVEIKIS ORGANIZMUI

Varis dalyvauja medžiagų apykaitoje, kraujo gamyboje. Varis įeina į įvairių fermentų sudėtį, skatina raudonųjų kraujo kūnelių gamybą, jų brendimą, kaulų čiulpų susidarymą. Varis kaupiasi smegenyse ir kepenyse.

VARIO STOKA

Trūkstant vario kūdikiai gali susirgti anemija. Vario rezorbcija susilpnėja vartojant daug cinko ir vitamino C. Vario daug netenkama gausiai prakaituojant. Vario trūkumas susilpnina imuninę sistemą. Ryškiausias vario trūkumo požymis yra mažakraujystė, tačiau maisto produktuose varis gana paplitęs ir todėl mažakraujysčių dėl jo trūkumo pasitaiko ypač retai.

PERTEKLIUS

Vario perteklius žmogaus organizmui kenksmingas. Perdozavus vemiama, viduriuojama; galima susirgti kepenų ligomis.

CHROMAS

Svarbus angliavandenių, baltymų ir riebalų apykaitai, kurią sąlygoja svarbiausias hormonas insulinas. Kartu su insulinu chromas dalyvauja cukraus apykaitoje ir stabilizuoja cukraus kiekį kraujyje; valo arterijas, mažindamas cholesterolio bei trigliceridų kiekį; reguliuoja apetitą.

ŠALTINIAI

Chromo šaltiniai yra mėsa, subproduktai (ypač gyvulių kepenys), neskaldyti grūdai, rupaus malimo miltai ir duona, kiaušinio trynys, grybai, riešutai, alaus ir kepimo mielės, sūris.

POVEIKIS ORGANIZMUI

Chromas dalyvauja angliavandenių ir riebalų apykaitoje, aktyvina fermentų veiklą. Žmogaus organizme daugiausia jo randama odoje, kauluose ir raumenyse.

CHROMO STOKA

Chromo stygius gali kelti riziką susirgti ateroskleroze, širdies ligomis, sulėtinti augimą. Trūkstant chromo, žmonės dažniau jaučia nuovargį. Vyresnių žmonių organizme chromo mažėja. Chromo reikia daugiau tiems, kurie sunkiai fiziškai dirba arba intensyviai sportuoja.

CINKAS

Cinkas labai svarbus imuninės sistemos veiklai, jis padeda formuotis skeletui, atsinaujinti ląstelėms, palaiko tinkamą prostatos bei vyriškų hormonų veiklą.

ŠALTINIAI

Cinko šaltiniai yra mėsa, sūriai, kruopos, pupos, riešutai, kava, arbata. Taip pat cinko randama jautienoje, kalakutienoje, vėžiagyviuose bei moliuskuose (austrėse, krevetėse, omaruose), kiaušiniuose.

POVEIKIS ORGANIZMUI

Cinkas būtinas žmogaus augimui ir brendimui, normaliai lytinių liaukų veiklai, dalyvauja virškinimo procese.

CINKO STOKA

Cinko dažnai trūksta kūdikiams ir vaikams, nėščioms bei žindančioms moterims. Stokojant cinko lėtai gyja žaizdos, netenkama svorio, sulėtėja vaikų augimas ir lytinis brendimas; kamuoja nuovargis, nervinė įtampa, slenka ir blogai auga plaukai, susilpnėja imunine sistema, sumažėja atsparumas infekcijoms, susilpnėja skonio ir uoslės jutimas, gali atsirasti nuotaikos nepastovumas, regėjimo sutrikimas.

Cinkui rezorbuotis trukdo kava, pienas, juoda duona ir sūris; jo įsiurbimą gali blokuoti rupus maistas, kalcis ir geležis. Iš gyvūninių maisto produktų cinkas pasisavinamas geriau negu iš augalinių. Fitinas, kurio yra daug augaliniuose maisto produktuose, mažina cinko pasisavinimą. Maitinantis beveik išimtinai augaliniu maistu gali atsirasti cinko trūkumas.

PERTEKLIUS

Kasdien vartojant cinką didelėmis dozėmis galima pakenkti imuninei sistemai; pabloginti kitų mineralinių medžiagų (pvz.,vario) apykaitą; sumažinti “teigiamo” cholesterolio lygį. Jo perteklius yra kenksmingas – sukelia vėmimą, pilvo skausmus, viduriavimą. Cinku apsinuodyti galima per maistą, kuris buvo laikomas cinkuotuose induose.

SELENAS

Selenas – stiprus antioksidantas. Jis apsaugo ląstelių membraną ir trukdo susidaryti laisviesiems radikalams. Dėl to mažėja rizika susirgti vėžiu, širdies bei kraujagyslių sistemos ligomis. Selenas yra svarbus audinių elastingumui palaikyti, oksidacijos metu lėtina audinių senėjimą bei stiprina imuninės sistemos, spermos formavimosi bei prostatos funkcijas. Cinkas, kalcis ir varis neutralizuoja seleno poveikį organizmui, vitaminas E – stiprina.

ŠALTINIAI

Pagrindinis seleno šaltinis žmogui – grūdai ir mėsa. Seleno šaltiniu gali būti ir tunas, riešutai (ypač braziliški), kiaušiniai, vištiena, grūdiniai produktai. Organizmas pasisavina 50-100% maisto produktuose esančio seleno.

POVEIKIS ORGANIZMUI

Selenas veikia kaip antioksidantas, mažina aterosklerozės riziką..

SELENO STOKA

Trūkstant seleno gali pagreitėti senėjimo procesas, suglebti oda, atsirasti pleiskanų. Dėl jo stygiaus susilpnėja raudonųjų kraujo kūnelių atsparumas, gali sutrikti širdies ir kasos veikla. Seleno trūkumas didina riziką susirgti vėžiu.

PERTEKLIUS

Per didelis seleno kiekis žmogaus organizmui yra toksiškas, tačiau dažniausiai pasitaiko tik jo trūkumas. Apsinuodijus selenu slenka plaukai, skilinėja nagai.




SVEIKOS MITYBOS PIRAMIDĖ

Sveikos mitybos rekomendacijas ypač gerai atspindi sveikos mitybos piramidė. Pastaruoju metu rekomenduojama visus maisto produktus skirstyti į 6 grupes. Piramidės pagrindą sudaro maisto produktai, kurių rekomenduojama valgyti daugiausiai – duona, grūdai, bulvės ir jų produktai. Tai piramidės bazinė grupė. Iš piramidės bazinės grupės rekomenduojama valgyti 5-11 porcijų per dieną (piramidėje porcijos yra santykinis produkto kiekis, pvz. duonos riekė, vaisius). Virš bazinės grupės viename lygyje pateikiamos dvi produktų grupės – daržovių grupė – rekomenduojama 3-5 porcijos per dieną ir vaisių grupė – rekomenduojama 2-4 porcijos per dieną. Virš šių dviejų grupių pateikiamos dar dvi produktų grupės – pienas, sūris, jogurtas – 2-3 porcijos per dieną ir mėsa, paukštiena, žuvis, ankštiniai, kiaušiniai, riešutai – rekomenduojama taip pat 2-3 porcijos per dieną. Piramidės viršūnėje pateikiama produktų grupė, kuri turėtų sudaryti mažiausią maisto raciono dalį: riebalai, aliejai – juos rekomenduojama vartoti saikingai, cukrus, saldainiai, saldinti gėrimai – šiuos produktus vartoti retai.

PORCIJŲ DYDŽIAI

Duona, grūdai, bulvės (rekomenduojama 5-11 porcijų per dieną)

1 didelė duonos riekė (apie 30-40 g)

½ nedidelės apskritos bandelės

1 riestainis

3 džiūvėsiai arba nedideli paplotėliai

3 valgomieji šaukštai sausųjų pusryčių

2 valgomieji šaukštai javainių mišinio

2 valgomieji šaukštai su kaupu virtų ryžių

3 valgomieji šaukštai su kaupu virtų makaronų

2 nedidelės bulvės

Daržovės (rekomenduojama 3-5 porcijos per dieną) ir vaisiai (rekomenduojama 2-4 porcijos per dieną)

160 ml vaisių ar daržovių sulčių

½ indelio (vidutiniškai 100 g) virtų arba šviežių daržovių

1 indelis žalalapių daržovių (špinatų, salotų, kopūstų ir t.t.)

1 vidutinio dydžio pomidoras

1 vidutinio dydžio vaisius (apelsinas, obuolys, bananas ir t.t.)

½ indelio (vidutiniškai 100 g) šviežių uogų; šviežių supjaustytų, konservuotų arba virtų vaisių)

Pienas, sūris, jogurtas (rekomenduojama 2-3 porcijos)

1 stiklinė (220 ml) pieno (žalio arba nugriebto)

1 stiklinė (vidutiniškai 220 ml) jogurto arba kefyro

45 g fermentinio sūrio (degtukų dėžutės dydžio)

150 g varškės sūrio

Mėsa, paukštiena, žuvis, ankštiniai, kiaušiniai, riešutai

(rekomenduojama 2-3 porcijos)

70-80 g paruoštos mėsos arba žuvies

1-2 kiaušiniai

1-1,5 indeliai (vidutiniškai 150-200 g) virtų ankštinių

2/3 – 1 indelis (vidutiniškai 100-150 g) riešutų

Riebalai, aliejai (rekomenduojama vartoti saikingai) ir

cukrus, saldainiai, saldinti gėrimai (rekomenduojama vartoti retai)

1 arbatiniai šaukštelis sviesto, margarino, taukų

1 arbatiniai šaukštelis aliejaus

1 valgomieji šaukštas majonezo

1-2 arbatiniai šaukšteliai cukraus

1 su kaupu arbatinis šaukštelis medaus arba džemo

1 plytelė (apie 60 g) šokolado

½ gabalėlio torto

Kad mityba būtų sveika, rekomenduojama:

· kiekvieną dieną rinktis produktus iš visų šešių grupių;

· daugiausia valgyti produktų iš piramidės bazinės grupės;

· mažiausiai valgyti riebalų ir cukraus iš viršutinės grupės;

· jaunesniems, aktyvesniems, neturintiems antsvorio: valgyti daugiausiai produktų porcijų;

· vyresniems, pasyvesniems, turintiems antsvorio: valgyti mažiausiai produktų porcijų.

Sveikos mitybos piramidė neteikia tikslios informacijos, kiek gramų per parą reikia suvartoti vienų ar kitų maisto ar biologiškai aktyvių medžiagų, kiek gramų vieno ar kito maisto produkto, ji duoda tik rekomendacijas, orientuodama vartotoją į maisto produktus, maisto produktų grupes.

Sveikos mitybos piramidė daugiausia produktų rekomenduoja vartoti iš bazinės piramidės grupės. Kuo aukščiau piramidės viršūnės, tuo mažiau tos grupės produktų reikėtų vartoti. Piramidės pagrindo maisto produktų grupė ir virš jos esančios dvi maisto produktų grupės – augalinės kilmės. Sveikos mitybos piramidė rekomenduoja ir augalinius, ir gyvūninius maisto produktus, bet augalinių maisto produktų vartojimas beveik neribojamas, rekomenduojami didžiausi porcijų kiekiai. Taip yra todėl, kad šių grupių maisto produktų sudėtyje vyrauja kompleksiniai angliavandeniai, savo sudėtyje turintys didelį krakmolo kiekį ir mažą cukraus (sacharozės) kiekį. Taigi angliavandenių, išskyrus cukrų, rekomenduojama vartoti pakankamai daug. Angliavandeniai turi sudaryti 55-62 proc. paros raciono energijos. Angliavandeniai – pagrindinis energijos šaltinis. Jie greitai suskaldomi, rezorbuojasi virškinamajame trakte, ir organizmas greitai gauna reikalingą energiją. Suvalgius daug angliavandenių (kompleksinių) turinčio maisto, sustoja riebalų oksidacija, ir energija gaminama iš angliavandenių. Tuo tarpu riebalų rekomenduojama vartoti saikingai. Jų skaldymas yra žymiai lėtesnis procesas, ir energija atsipalaiduoja po žymiai ilgesnio laiko tarpo. Sotumo jausmas pasireiškia žymiai vėliau, todėl suvalgomas žymiai didesnis, netgi per didelis maisto kiekis. Riebalų perteklius atidedamas riebaliniame audinyje. Taigi valgant didelį kiekį riebalų turinčio maisto kūno svoris didės greičiau, negu valgant didelį kiekį angliavandenių turinčio maisto. Neveltui riebalai yra sveikos mitybos piramidės viršūnėje. Riebalai turėtų sudaryti 28-32 proc.  paros maisto davinio energinės vertės. Mėsa, žuvis, pienas ir jų produktai yra gyvūninių baltymų tiekėjai. Rekomenduojama, kad baltymai tiektų apie 10-15 proc. paros raciono energijos. Iš pieno ir mėsos, žuvies maisto produktų grupių rekomenduojama suvartoti po 2-3 maisto porcijas per dieną.

Sveikos mitybos piramidėje neminimas geriamasis vanduo, nors tai plačiausiai vartojamas maisto produktas. Sveikam suaugusiam žmogui per parą rekomenduojama išgerti 2,5 – 3 litrus skysčių. Dalį jų gauname su maistu, tačiau tikrų skysčių būtina per parą išgerti apie 2 litrus prarastam vandeniui kompensuoti. Be to, organizme vykstant metaboliniams procesams per parą pasigamina apie 0,5 litro vandens. Vanduo – gyvybiškai būtinas mitybos komponentas. Jis sudaro maždaug 60 proc. vyro ir 50 proc. moters kūno svorio.

Taip pat sveikos mitybos piramidėje neminimi alkoholiniai gėrimai. Tai produktai, kurių reikėtų vartoti kuo mažiau. Alkoholiniai gėrimai nėra sveikos mitybos komponentas. Sveikos mitybos piramidė nenurodo, kiek reikėtų vartoti valgomosios druskos, tačiau viena sveikos mitybos taisyklių sako, kad valgomosios druskos vartojimą reikėtų riboti. Mitybos specialistai sveikam suaugusiam žmogui valgomosios druskos rekomenduoja vartoti ne daugiau 5 g per parą. Rekomenduotina vartoti joduotą druską. Tai vienas efektyviausių būdų, norint užtikrinti, kad žmogaus organizmas gautų reikiamą kiekį jodo. Daugelio šalių, tarp jų ir Lietuvos gyventojai, gauna nepakankamai jodo. Rekomenduojamas jodo kiekis suaugusiojo maisto racione yra 150 mikrogramų. Joduotos druskos vartojimas yra paprasčiausias, efektyvus ir nebrangus jodo deficito sukeltų sveikatos sutrikimų profilaktikos būdas.

Jei žmogaus sveika mityba atitiks organizmo fiziologinius poreikius, remsis sveikos mitybos principais ir pagrindinėmis taisyklėmis bei sveikos mitybos piramidės rekomendacijomis, jei bus prisilaikoma mitybos režimo – mityba bus ne tik sveika, bet ir sveikatinanti. Ji bus nukreipta ne tik sveikatos išsaugojimui, bet jos įtvirtinimui ir stiprinimui.